Akių paviršius turi būti nuolat drėkinamas ašaromis.
Ašaros gaminamos prie akių esančiose ašarų liaukose. Kiekvieną kartą sumirksėjus, ašaros pasklinda akies paviršiumi ir nuteka ašarų kanaliukais į nosį. Ašarų kanaliukai atsiveria vidiniame vokų kampe.
Ašarų plėvelė yra sudaryta iš vandens, baltymų, riebalų, druskų. Ašaros tolygiai padengia akis ir greitai neišgaruoja.
Jeigu trūksta ašarų arba pasikeičia ašarų sudėtis, akys pradeda džiūti, parausta, peršti, tampa jautrios vėjui, ryškesnei šviesai, cheminiams dirgikliams (kosmetikai, dūmams).
Kai kurie pacientai skundžiasi sustriprėjusiu ašarojimu, nes akys stengiasi kompensuoti pasikeitusią ašarų sudėtį ir pradeda išskirti daugiau ašarų, kurios neužsilaiko akyje, o nuteka.
Sausų akių sindromu gali sirgti bet kokio amžiaus žmonės, tačiau dažniau su šia problema susiduria vyresni, nes su amžiumi ašarų gamyba mažėja.
Kiti faktoriai, galintys nulemti akių sausumą, yra kontaktinių lęšių nešiojimas, dulkėta ar prirūkyta patalpa, kai kurie vaistai, hormonų pusiausvyros sutrikimai ar net nėštumas.
Sausų akių sindromas diagnozuojamas iš:
* paciento skundų,
* Širmerio testo, kuris gali parodyti sumažėjusią ašarų gamybą,
* ašarų plėvelės įvertinimo, apžiūrint plyšine lempa.
Gydymas pradedamas dirbtinių ašarų lašais ar tepalais. Rekomenduojama drėkinti aplinką, gerti pakankamai skysčių, vartoti žuvų taukus.
Kai neužtenka dirbtinių ašarų, galima įdėti ašarų kanaliukų taškelių kamštelius.